Vasario 16-oji: šventė, kurią minime, bet ar suprantame?
Lietuvos Nepriklausomybės diena – puiki proga prisiminti, kad esame laisvi. Bent jau teoriškai. Kasmet vasario 16-ąją mojuojame vėliavėlėmis, dalyvaujame renginiuose (arba bent jau paspaudžiame „patinka“ po kokiu nors patriotišku įrašu socialiniuose tinkluose) ir jaučiamės atlikę pilietinę pareigą. Bet ar tikrai suprantame, ką ši diena reiškia? Ar tikrai esame pilietiški ne tik kartą per metus, bet ir kasdien?
Pilietiškumas – ne tik šventinė atributika
Lengva mylėti Lietuvą iš patogios sofos, žiūrint šventinį koncertą ir džiaugiantis laisvadieniu. Dar lengviau mylėti ir kelti taures prabangaus šampano Monake ir muštis į krūtinę deklaruojant patriotizmą. O mąstant apie mokesčių mokėjimą kitoje šalyje. Bet ką darome po vasario 16-osios? Ar rūpinamės savo šalimi ne tik tada, kai reikia pasipuošti tautine atributika? Pilietiškumas – tai ne vien dalyvavimas rinkimuose (nors ir tai kai kuriems atrodo nereikalingas vargas), bet ir kasdieniai pasirinkimai: mokėti mokesčius, neteršti viešųjų erdvių, gerbti įstatymus.
Deja, dažnai pilietiškumas mums atrodo kaip abstrakti idėja, skirta „tiems ten viršuje“. Valstybės institucijos turi dirbti skaidriai, mažinti mokesčius, politikai – būti sąžiningi, mokytojai – ugdyti jaunąją kartą, bet ar mes patys elgiamės taip, kaip norime, kad elgtųsi kiti? Ar tik laukiame, kol kažkas kitas „sutvarkys Lietuvą“?
Vaikai – mūsų ateitis (bet kas juos auklėja?)
Dažnai mėgstame sakyti, kad jaunimas dabar visai ne toks, koks buvo anksčiau. Nepatriotiškas, nesidomi istorija, visą laiką praleidžia internete. Bet kas jiems diegia vertybes? Jei vaikas mato, kad tėvai tik dejuoja, bet patys nesistengia keisti aplinkos, kodėl jis turėtų tikėti, kad pilietiškumas yra svarbus? Jei namuose girdimos frazės „čia viskas blogai“, „man tai nerūpi“ ir „vis tiek niekas nepasikeis“, tai ko tikėtis?
Pilietiškumas neatsiranda savaime – jį reikia ugdyti. Mokyti vaikus, kad jų balsas svarbus, kad jie gali kurti Lietuvą, o ne tik skųstis, kad ji ne tokia, kokios norėtų. Užuot barę jaunuosius, gal geriau parodykime jiems pavyzdį?
Nepriklausomybė – teisė ar atsakomybė?
Lietuva laisva jau daugiau nei šimtmetį (jei neskaitysime keleto nelabai malonių dešimtmečių okupacijos). Bet laisvė nėra duotybė – ji reikalauja nuolatinio darbo ir atsakomybės. Mums patinka sakyti, kad turime teises, bet ne visada prisimename, kad jos eina kartu su pareigomis. Taip, turime teisę į žodžio laisvę, bet gal reikėtų ją naudoti ne tik skundams? Taip, turime teisę gyventi oriai, bet ar patys prisidedame prie to, kad valstybė tokia būtų?
Vasario 16-oji – ne tik dar viena diena kalendoriuje. Ji – priminimas, kad laisvė yra vertybė, kurią reikia branginti ne tik šventės metu. O pilietiškumas – ne tik tušti žodžiai, bet kasdieniai veiksmai.
Tad gal šįmet vasario 16-ąją verta ne tik pakelti vėliavą, paspausti patinka, bet ir pagalvoti – ką aš galiu padaryti, kad Lietuva būtų geresnė? Ir gal net imtis veiksmų?