Mama - tavo svarbiausias darbas (1)
Mama – žodis, kurį šiandien mes minime dažniausiai, tačiau mamos diena yra kiekviena diena, nes mamos šiluma kasdien skleidžiama. O aš tai supratau, tik tada kai tą šilumą jaučiau paskutinį kartą.
Mama – tas žodis, kurį šiandien mes minėsime dažniausiai. Šiandien mes švenčiame mamos dieną. Ne kartą kartojau ir kartosiu, mamos diena yra kiekviena diena, o ypatingai vaiko gimimo diena. Būtent mamos dėka mes išvydome šį pasaulį, žengėme pirmus žingsnius, kartu augome, šypsojomės, liūdėjome, tačiau visada kartu su mama ir jos šiluma.
Mamos diena yra kiekviena diena, o ypatingai vaiko gimimo diena.
Deja, bet vaikai užaugę sukuria savo šeimas, sukuria savo gyvenimus ir tuose gyvenimuose kartais nelieka pakankamai vietos jai, mamai. Pamirštame darbo dienom, pamirštam paskambinti jai ir paklausti – o kaip tu jautiesi? Ką jauti? Ar tau gerai? Ar tau liūdna? Dažniausiai paskambiname ir klausiame kaip tu gyveni? Visi mes vienaip ar kitaip gyvename, bet jei iš tikrųjų norime įsiklausyti, išgirsti, mes turime klausti apie žmogaus jausmus. Apie tai kokie jie yra, apie tai kaip galima praskaidrinti juos. Be abejo mama greičiausiai niekuomet nesakys, kad jai yra blogai. Niekuomet nesakys, kad jai yra liūdna, nes nenorės liūdinti savo vaiko, nors ir suaugusio, tačiau jai iki paskutinio atodūsio kvapo vis dar vaiko. To mažo, kurį pamatė pirmą kartą gimdykloje, kurio balsą išgirdo pirmo maitinimo metu, to kurį išleido į gyvenimą. Ir mes tai turime atsiminti kasdiena. Turime nepamiršti mamos balso, turime nepamiršti, kad mama su mumis buvo, yra ir bus visąlaik.
Visi mes vienaip ar kitaip gyvename, bet jei iš tikrųjų norime įsiklausyti, išgirsti, mes turime klausti apie žmogaus jausmus. Ką mama jaučia ir kaip jaučiasi.
Nesvarbu ką bedarytumėte, tačiau kai Jums telefonu skambina mama – visada atsiliepkite! Mama yra svarbiausias Jūsų darbas šiame gyvenime. Jūs nežinote kodėl ji Jums skambina. Jei ji skambina pasakyti, kad Jus myli – tai yra didžiausia dovana ir tai svarbiau už bet kurį kitą darbą. Jeigu Ji skambina Jums pasiguosti ar ištikus bėdai – tai yra pats didžiausias reikalas Jūsų gyvenime. Ne pardavimai, ne marketingas, ne užsiraukęs direktorius. MAMA ir TĖTIS – du svarbiausi žmonės, kuriems reikia visada atsiliepti. Aš šias eilute rašau nenorėdamas postringauti. Aš tą rašau ir man kūnu eina šiurpuliukai todėl, kad aš dariau tą klaidą. Ne visada atsiliepdavau. Todėl, kad kai buvo sunku mano mamai aš nepakankamai ištiesiau savo ranką. O galėjau. Norėjau, bet lėkiau. Lėkiau į susideginimą. Lėkiau į neaiškius klonius. Lėkiau, kad lėkti ir nemąsčiau, kur lėkiu.
Nesvarbu ką bedarytumėte, tačiau kai Jums telefonu skambina mama – visada atsiliepkite! Mama yra svarbiausias Jūsų darbas šiame gyvenime.
Tą lemtingą dieną aš buvau eilinį kartą darbe. Tą dieną aš turėjau prabangius klientus iš Italijos. Tuo metu jie buvo svarbiausi mano gyvenime. Jiems turėjau skirti visą dėmesį, nes wow, taigi klientai, kurie atsisveikinus išskrido. Aš jiems suteikiau paslaugas ir mes atsisveikinome. Aš be abejo nežinau kaip jiems dabar sekasi, jie nežino kaip man sekasi, bet taip ir turi būti, nes tai buvo vienas vienintelis kontraktas, vienas vienintelis klientas. O tą lemtingą penktadieni, kai buvau labai užsiėmęs, labai keistai iš savo mamos sulaukiau eilės skambučių. Teisingiau iš jos gyvenimo draugo. O aš vis atmesdavau, nes buvo rimti klientai. Atmečiau vieną kartą, atmečiau kitą kartą, ketvirtą kartą aš pakėliau ir pasakiau – Netrukdykite! Gink Dieve netrukdykite! Aš dirbu. Aš svarbus. Mano klientai svarbūs. Ir padėjau ragelį.
Bet atsisveikinus su klientais mano kažkas širdyje baisiai suvyrpėjo. Plakė kažkokia tai bloga nuojauta, nes mano mama žinojo, kad manęs trukdyti negalima. Aš svarbus. Aš dirbu. Aš pakėliau ragelį ir paskambinau. Kitame telefono gale aš išgirdau, kad mano mamai bloga. Aš paklausiau ar kvietėte greitąją pagalbą. Deja pasakė ne. Tada aš neapsakytu greičiu atsidūriau pas ją, savo mamą. Pas mamą, kurią gyvą mačiau paskutinį kartą. Kuriai gyvai esant paskutinį kartą liečiau jos ranką. Kviečiau greitąją. Greitoji skubiai atvyko, bet mano mama buvo iš tų žmonių, kuri laikėsi, kad ligos yra dviejų rūšių – „pyzdec“ ir „chuine“. „Pyzdez“ jau negydoma, o „chuine“ pati praeis (Atsiprašau, kad suteršiau tekstą, tačiau rusu kalboje tai skamba kur kas emocionaliau). Deja, kaip jau nutuokiate, mano mama, kaip kažkada ir mano tėvas, buvo iš tų, kurie vadovavosi šia rusų patarle – „chuine“ arba „pyzdec“. Beje, apie Tėti papasakosiu prieš tėvo dieną. Tuo metu mano mama manė, kad tai yra „chuine“, bet tai buvo „pyzdec“.
Ji net mane įtikino, kad jai viskas gerai. Ji susikaupė, atsisėdo, pati savo ranka pasirašydama atsisakė važiuoti į ligoninę. Aš su ašaromis akyse, bėgančiomis vyriškomis ašaromis prašiau jos gyvenimo draugo, kad įkalbėtu vykti į ligoninę. Vėliau paskambinau savo tetai, jos sesei, kad ji pabandytu įkalbėti. Jei gyvenimo draugas susigūžęs tylėjo, galbūt jis buvo šoke, bet aš su teta iki paskutinės minutės stengiausi ją įkalbėti. Tačiau tik dabar suprantu, kad ji jau buvo išėjusi, kad jos akyse ir galvoje plaukė viskas, kad ji jau nebeturėjo suvokimo. Medikai, kurie matavo pulsą, pasakė, kad mes jo neapčiuopiame. Nors ji sėdėjo, ji kalbėjo, bet pulso nebuvo. Ji sugebėjo atsisakyti vykti į ligonine. Ji savo balsu sakė, kad pati kitą dieną nueis į ligonine. Kaip ir tada 1998 metų rudenį tą patį sakė mano tėtis. Ta pati istorija ir ji pasikartojo. O aš patikėjau. Mes atnešėme jai vandens, ji atsigėrė, aš daviau instrukcijas kaip elgtis jei vėl bus jai blogai ir mes atsisveikinome.
Kaip ir su tėčiu, taip ir su mama aš išgyvenau tą pačią istoriją. Beveik tas pats mikrorajonas, tik į kitą pusę. Pirmą kartą važiavau iš Šilainių į Girstupį, šį kartą iš Krėvės į Šilainius. Pirmą kartą aš vykau pas savo gyvenimo meilę, antrą kartą aš po darbo grįžau pas ją. Tik mašina kita, bet modelis tas pats. Aš grįžau namo. Grįžau, bet ne ilgam. Praėjo lygiai penkiolika minučių, kai sulaukiau skambučio. Sulaukiau skambučio, tyliai išklausiau ir greitai grįžau. Grįžau tam, kad savo mamą, savo pačio rankomis juodame maiše palydėčiau į jos paskutinę kelionę. Iš namų į šaltą, tamsų morgo šaldytuvą.
Tai buvo paskutinis kartas kada aš ją liečiau. Šį kartą, nei prieš porą valandų, aš ją liečiau šaltą, sustingusią ir pamėlynavusią. Vėliau aš griaužiau save ir klausiau kodėl? Kodėl per prievartą aš nepriverčiau jos važiuoti į ligoninę. Kodėl? Ko aš nepadariau? Tik vėliau aš supratau, kad galbūt aš tuo metu galėjau padaryti daugiau, bet tą minutę aš elgiausi taip, kaip man atrodė teisinga ir dariau tiek kiek tada galėjau.
Niekada nesigriaužkime kad galėjome padaryti daugiau ar geriau. Kiekvieną minutę mes elgiamės taip, kaip tuo metu mums atrodo geriausia ir darome tiek kiek tą minutę galime padaryti geriausiai.
Ir tos rankos, kaip kažkada tos rankos sutiko mane šiame pasaulyje, pasiėmė ir nusinešė į palatą, kad mane mažą, verkiantį, bejėgį pamaitintu, taip aš nusvirusiomis savo rankomis tą saulėtą kovo mėnesio dieną, jos paskutinės kelionės dieną, laukiau grįžtant iš Kėdainių. Tam, kad savo rankomis ją palydėčiau iki kapo duobės. Simboliška, tačiau jos kūnas kelionę šiame pasaulyje baigė, ten kur ji gimė, kur ji užaugo ir praleido savo vaikystę. Su savo mama ir tėčiu. Jos tėtis stovėjo šalia manęs ir mes visi jos laukėme. Tik automobiliui atvykus mes sulaukėme ne jos šypsenos, mes sulaukėme dar karštos, kaip pekla karštos, urnos. Ir taip, kaip ji mane vos gimusį, šiltą paėmė į savo rankas, taip aš ją pelenų pavidalu paėmiau iš to juodo automobilio, šiltoje urnoje. Ir supratau, kad tai yra mano mamos šiluma. Šiluma, kurią aš jaučiu paskutinį kartą.
Ir supratau, kad tai yra mano mamos šiluma. Šiluma, kurią aš jaučiu paskutinį kartą.
Tas kelias, kuris manę vedė nuo automobilio iki kapo duobės, nebuvo ilgas, bet aš ėjau lėtai. Ėjau lėtai, nes supratau, kad šios šilumos aš nebejausiu daugiau niekada. Kaip man bus sunku aš jos daugiau niekada nepajausiu. Ėjau lėtai ir atidaviau urną, atidaviau savo mamą, atidaviau jos šilumą, kad keliautu toli, toli, kaip aš savo vaikui sakau, kad keliautu ten ant debesėlių. Matytu mus ir globotu.
Taigi, branginkime savo mamas, branginkime jų šilumą, nes ta šiluma yra pati svarbiausia šiame gyvenime. Jus niekada nežinote, kada jums bus sunku ir kada prireiks tos šilumos. O deja jos jau nebebus. Ji tik bus mūsų galvoje, mūsų mintyse ir išgraviruotu vardu ant granitinio kapo lentos.
Ir deja dabar, kai daugelis mūsų sėdi, šypsosi, valgo, linki mamai laimingų dienų, aš stoviu kapinėse.
Meldžiuosi, braukiu ašarą ir dėkoju, o kartu ir atsiprašau, kad ji nebuvo mano svarbiausias darbas.
Kad aš jos neišgelbėjau. Kad aš neištiesiau rankos, ne vien tą lemtingą penktadienį, tačiau ir anksčiau kada jai buvo sunku. Kada jai buvo negera, bet aš žinojau ir žinau, kad ji mane mylėjo, myli ir mylės, nes ji yra mama. O ką aš galiu padaryti šiandien tai tik ramiai įrodyti, kad ta meilė, kad tai kad ji mane atvedė į šį gyvenimą, buvo ne bevertė. Ir aš tą galiu įrodyti savo darbais, žodžiais, ir kaip be būtų gaila – apsileidimais.
Mama – svarbiausias mūsų darbas, kurį šiame gyvenime turime nudirbti kuo geriau.
Su mamos diena.